Įžanga
Senosios gydymo tradicijos, perduodamos iš kartos į kartą, buvo tarsi nematomas, bet stiprus gijos tinklas, jungiantis žmogų su gamta, jo vidiniu pasauliu ir Šaltiniu, kuris teikia gyvybę. Tai tradicijos, kuriose svarbiausias vaidmuo tenka moterims – motinoms, močiutėms, kaimo žolininkėms, kurios savo rankomis rinkdavo vaistines žoleles, džovindavo jas, gamindavo arbatas, ekstraktus, tepalus ir nuovirus. Jos gydydavo ne tik fizinius negalavimus, bet ir ramindavo sielas, grąžindavo tikėjimą – savimi, pasauliu, Kūrėju. Šių moterų sukauptos žinios virsdavo šeimos lobiu – namų vaistinėle, kurią puoselėdavo su meile ir pagarba gamtos dovanoms.
Moterų vaidmuo liaudies medicinoje
Istoriškai daugelyje kultūrų gydymu užsiėmė būtent moterys. Lietuvoje kaimo bendruomenėse tai buvo savaime suprantama. Moteris buvo namų širdis, žinanti, kaip padėti, kai vaikas karščiuoja, vyras persidirbo ar kaimynė nuliūdo. Liaudies medicinos paslaptys perduodamos iš lūpų į lūpas, per kasdienius pokalbius, gestus, ritualus. Svarbiausias instrumentas – ryšys: su augalu, su žmogumi, su savimi.
Nuo šimtmečių žinota, kad kiekvienas augalas turi ne tik fizinį, bet ir energetinį poveikį. Todėl vaistažolės rinktos su pagarba, tik tam tikru laiku, dažnai meldžiantis, su intencija padėti.
Istoriniai šaltiniai apie žolininkystę
Lietuvos etnokultūroje žolininkės buvo vadinamos burtininkėmis, žiniuonėmis, bobulėmis. Pirmieji rašytiniai šaltiniai apie žolininkės vaidmenį randami jau XVI amžiaus dokumentuose. Moterys gydytojos buvo gerbiamos, bet neretai ir persekiojamos, ypač krikščionybės plėtros laikotarpiu. Tačiau net ir po persekiojimų, tradicijos gyvavo slapta, nes šios žinios yra šventos. Moterų perduodamos žinios išliko per dainas, pasakas, sakmes, o kartais net per kasdienius posakius: „pelynas išvaro blogį”, „ramunė – vaikų draugė”.
Ryšio su gamta praradimas
Šiandien gyvename laikais, kai medicina tapo pramonės šaka, o vaistai – produktais. Tačiau daugelis jaučia, kad ne visada tai padeda. Atsiranda ilgesys paprastumui, žmogiškumui, gamtai. Mėginame grąžinti ryšį su savo kūnu, suprasti, ko jis nori, kaip jis jaučiasi. Taip pat – ir su gamta, kuri mus maitina, gydo, globoja.
Senoji žolininkystė – tai ne tik gydymas vaistažolėmis. Tai gyvenimo bŭas, vertybių sistema, kurioje gamta yra gyva, kiekvienas augalas turi vardą ir charakterį. Kai prie jo prisilieti su pagarba – jis padeda.
Kvietimas grįžti prie išminties
Tegul šie žodžiai būna kvietimu grįžti. Ne į praeitį, o į save. Į savo šaknis, savo vidinį žiniojimą. Kiekvienas galime paimti puodelį Ramunėlių arbatos, išsivirti Pelyno nuovirą, išmokti atpažinti Kraujažolę pievoje. Tai paprasta, bet labai gilu. Taip gimsta ryšys, kuris gydo. Šį ryšį galime atkurti tik patys ir tik per bendrystę, dalijimąsi ir jautimą.
Kviečiame į vaistažolių rinkimo susitikimus
Jeigu jauti, kad tau tai įdomu, nori žinoti, jausti ir kurti savo namų vaistinėlę, savo sveikatinimosi patirtį, kviečiu tave į gyvus susitikimus. Keliausime kartu į pievas, miškus, rinksime vaistažoles, mokysimės jas atpažinti, suprasti, pajusti. Dalinsimės savo patirtimis, gaminsime arbatas, tepalus, ekstraktus. Kursime savo namų vaistinėles su meile ir išjautimu. Tai bus ne tik praktiniai užiėmimai, bet ir vidinė kelionė – į santykį su gamta, su gyvuoju pasauliu, su savimi.
Pabaigai
Senoji moterų gydymo tradicija – tai ne tik istorija. Tai gyva, alsuojanti, kviečianti tradicija, kuri gali vėl tapti kasdienybe. Kiekviena moteris – potenciali žolininkė. Kiekvienas namas – potenciali namų vaistinė. Viskas prasideda nuo klausimo: ar noriu prisiminti? Jei atsakymas – taip, tu jau esi kelyje.
Registruokis jau pirmąjąm susitikimui čia: https://forms.gle/xkcEdu3CXgPwdyra6
Daugiau informacijos apie pirmąjį susitikimą štai čia: https://fb.me/e/5mNTUPpJF
Jei viskas vyks kaip planuojama, susitikimai vyks kiekvieną mėnesį po vieną ar du kartus. Pagal poreikį ir galimybes.