Yra augalų, kurie pasirodo žmogaus istorijoje tam, kad primintų, jog gamta ir mokslas nėra priešprieša. Kad mūsų kūnų ir žemės kalba yra sena, gyva, o kartais – daug išmintingesnė nei greitasis, analitinis protas.
Vienmetis Kietis (Artemisia Annua) yra vienas iš tokių augalų.
Jis ateina iš senosios kinų medicinos tradicijos, tačiau jo kelias nuvedė iki moderniosios medicinos Nobelio premijos. Ir vis dėlto – kaip ir visi augalai – jis yra daug daugiau nei vien tik veiklioji medžiaga ar klinikinis tyrimas.
Tai augalas, laikantis savyje istoriją apie ligas, apie sąmonę, apie žmogaus santykį su gamta ir apie tai, kaip keičiasi mūsų pačių kūnai.
Senovės receptas, kuris atvėrė duris mokslui
Pirmą kartą Vienmetis Kietis paminėtas IV amžiaus kinų medicinos traktate Zhouhou Beiji Fang. Įdomiausia tai, kad senovės gydytojai nenurodė jo virti, kaip esame įpratę daryti iš augalų.
Jie rašė:
„Surinkti qing hao, užpilti šaltu vandeniu ir išspausti sultis.“
Toks paprastas, bet tikslus nurodymas buvo ne atsitiktinumas. Šiandien žinome, kad Vienmečio Kiečio veiklioji medžiaga – artemizinas – suyra kaitinant. Būtent šis senovinis išgavimo būdas ir buvo raktas, kurį atrado mokslininkė Tu Youyou, išgryninusi artemizininą ir 2015 metais pelniusi Nobelio premiją.
Tai vienas retų atvejų, kai senovės tekstas ir modernus mokslas atsako vienas į kitą taip preciziškai, lyg būtų parašyti tam pačiam laikui. Ar galėtų tokių atvejų būti daugiau? Manau tikrai taip.
Kietis ir maliarija: kur susitinka tradicija ir klinikinė medicina
Artemizinas, išgautas iš Vienmečio Kiečio, yra nepaprastai stipri medžiaga. Jis naikina maliarijos parazitus oksidacinio poveikio principu ir daro tai taip greitai, kaip nedaug kitų junginių pasaulyje. Dėl šios priežasties artemizinino dariniai šiandien laikomi efektyviausiais vaistais nuo maliarijos.
Tačiau svarbu suvokti vieną dalyką:
pats augalas ar jo arbata nėra pakankamai stipri ar pastovi forma maliarijai gydyti.
Artemizinino kiekis žaliavoje labai svyruoja – jis priklauso nuo dirvožemio, sezono, saulės, drėgmės, genetinių veislių. Tai reiškia, kad vieną kartą arbata gali veikti, kitą – nebe. O maliarija yra liga, kuri šiandien progresuoja greičiau nei senovėje.
Kodėl?
Ir čia prasideda gilesnė istorija.
Kai kalbame apie ligas, dažnai galvojame tik apie mikroorganizmus, mutacijas ar globalizaciją. Bet yra ir kitas lygmuo. Ligos evoliucionuoja kartu su žmogumi – tiek biologiniu, tiek psichologiniu, tiek sąmonės lygmeniu.
Šiuolaikiniai parazitai, virusai ir bakterijos yra kitokie nei tie, su kuriais susidurdavo žmonės prieš kelis šimtmečius. Jie taip pat evoliucionuoja, kartu su mumis. Tai lemia:
– spartus mutacijų tempas,
– kelionės tarp žemynų,
– klimato kaita,
– vaistų sukeltas selekcinis spaudimas,
– ir… žmogaus kūno pokyčiai.
Šiuolaikinis gyvenimo būdas kuria kitokią „dirvą“ ligoms: daugiau streso, mažiau poilsio, išsekęs mikrobiomas, nuolatinis perdegimas, perdirbtas nepilnavertis maistas, ryšio su gamta trūkumas.
Kai žmogaus nervų sistema nuolat įtempta, jo imunitetas tampa silpnesnis. Kai sąmonė išsibarsčiusi, kūnas tampa pažeidžiamesnis. Kai gyvename ne pagal savo ritmą, ne su savo kvėpavimu, liga atsiranda greičiau, giliau ir agresyviau. Todėl Vienmetis Kietis šiandien nebegali būti tas pats, kuo buvo senovėje.
Kinta ne tik liga – kinta ir pats žmogus.
Ką Vienmetis Kietis gali dabar, kai pasikeitė pasaulis?
Nors šiuolaikinis maliarijos gydymas remiasi izoliuotu artemizininu, pats augalas išlieka vertingas kitoms kūno sistemoms. Jis turi:
– antioksidacinį poveikį,
– priešuždegiminių savybių,
– švelniai antibakterinį veikimą,
– virškinimą skatinančių kartumynų.
Tai augalas, galintis padėti kūnui, kai jam reikia lengvo reguliavimo, ramybės, atsigavimo. Tai nėra augalas, skirtas ekstremalioms būklėms, bet jis puikiai tinka kasdieniam palaikymui ir organizmo harmonizavimui.
Kaip dauguma kiečių, Vienmetis Kietis turi vidinę šviesą, kuri padeda išsklaidyti sąstingį, išjudinti stagnaciją, grąžinti aiškumą ir kryptį. Bet jis tai daro taip pat, kaip ir jo protėviai augaluose: dėmesingai, lėtai, subtiliai.
Vienmetis Kietis yra tiltas tarp dviejų požiūrių į gydymą. Viena vertus – šaknys tradicijoje, kuri viską mato kaip visumą, per kūną, dvasią, sezonų ritmą ir žemės kalbą. Kita vertus – mokslas, kuris siekia tikslumo, greičio, saugumo ir aiškumo, ypač kai kalbama apie gyvybei pavojingas būkles.
Ir šis tiltas yra svarbus.
Nes kiekvienas augalas turi savo istoriją. Ne apie vieną molekulę, ne apie vieną ligą, ne apie vieną veikimo mechanizmą. Augalas visada yra visas pasaulis – junginys, energetika, kvapas, ryšys su žmogumi ir jo sąmone. Vienmetis Kietis primena, kad žmonija gali išmokti iš gamtos, o mokslas gali atverti tai, ko nematė net senovės tekstų autoriai. Tai dialogas, ne kova. Tai partnerystė, ne konkurencija.
Pabaigai
Vienmetis Kietis yra augalas, kuris išdrįso būti tiltu.
Tarp to, kas sena, ir to, kas nauja.
Tarp intuityvaus ir mokslinio.
Tarp kūno ligų ir žmogaus sąmonės pokyčių.
Ir galbūt šis augalas mus moko štai ko:
Kad kai klausomės gamtos, galime pamatyti savo istoriją iš naujo.
Kad ligos – tai ne tik patogenai, bet ir mūsų vidinių ritmų mokytojai.
Kad tradicija ir mokslas gali sugyventi, jei juos sieja pagarba.
Ir kad augalai, kaip ir žmonės, niekada nebūna tik vienos funkcijos.
Jie yra gyvi, kintantys, nuolat kalbantys – jei tik mes mokame klausytis.